O viskas prasidėjo taip…
Pandemijos laikotarpiu, kaip naujai iškepta biotechnologė, susidūriau su įsidarbinimo problema. Ilgą laiką ieškojusi darbo ir įvairiausių alternatyvų, ką galėčiau nuveikti, pradėjau abejoti savo pasirinkimais, studijoms, norais. Jaučiausi pasimetusi, todėl nusprendžiau, kad reikia leistis į savęs pažinimo kelionę. Savanorystė būtų puikus būdas, tai padaryti, galvojau. Taip atradau Europos solidarumo korpusą (ESK), kuriame atsidariusi visų siūlomų savanorysčių sąrašą paskendau toje galimybių jūroje. Edukuoti vaikus Ispanijoje, gelbėti ir saugoti besiritančius vėžlius Italijoje, padėti statyti eko-kaimą, naudojant natūralaus statymo metodus Graikijoje… You name it. Visgi mane ypač domino aplinkosauginės temos, todėl norėjau prisijungti prie organizacijos ir projekto, kurių vertybės sutampa su manosiomis.
Vienos organizacijos savanorių koordinatorė interviu metu pastebėjo, kad esu baigusi biotechnologijos studijas:
- O tu nenorėtum prisijungti prie mūsų grybų auginimo projekto? Tai yra gan naujas žiedinės ekonomikos projektas mūsų organizacijoje, kurio metu kavos atliekas verčiame grybais. Mes kaip tik ieškome žingeidžių savanorių, kurie galėtų optimizuoti grybų auginimo procesą, rinkti duomenis, išmėginti naujas rūšis. Ar tave tai domintu?
- Nieko nežinau apie grybų auginimą, bet skamba labai įdomiai!
Ir taip visai atsitiktinai savo grybininkės kelią pradėjau mažame kaime pietų Prancūzijoje.
Tolumoje besimatantys Pirėnų kalnai - vaizdas, kuriuo grožėjausi kasdien.
Čia prisijungiau prie kreivabudžių auginimo ant kavos tirščių projekto ir kiekvieną popietę leidau gelbėdama kavos tirščius iš kavinių ir restoranų, esančių Karkasono mieste, maišydama grybieną su kava bei kavos pupelių luobelėmis ir laukdama besiformuojančių grybų. Pradėjau daug domėtis apie grybų auginimą, “susipažinau” su mikologijos tėvu Paul Stamets, kurio knygos atstojo Bibliją ir tiesiog nėriausi žemyn galva į grybų pasaulį, per daug nežinodama, kur mane tai nuves.
Gelbėjam kavos tirščius iš kavinukių Karkasono mieste.
Tiesa, pradžia buvo gan sunki, nes taip pat kaip ir Vilniuje, susidūrėme su užkrato problema, kurią išspręsti truko gerus kelis mėnesius, o kai inokuliuoti maišai pradėjo puikiai inkubuotis, susidūrėme dar ir su kita problema. Kadangi buvo žiema, vaisiakūnių rezgimo namelyje, kuris neturėjo jokios šildymo sistemos, temperatūra siekė vos 0-4 laipsnius, todėl grybams suformuoti prireikė dar kelių mėnesių. Negalėjome sulaukti, kada pagaliau išvysime tuos pirmuosius grybus.
Pirmoji rūšis, kurią turėjome užsiauginti buvo gluosninės kreivabudės, bet per grybienos tiekėjų klaidą, mūsų nuostabai grybai užaugo geltoni. Tai buvo citrininė kreivabudė. Tikriausiai įspūdingesnio grybo realybėje nebuvau mačiusi, o ir skonis pranoko prieš tai ragautus grybus! Taip išsprendę visas su produkcija susijusias problemas inokuliavome vis daugiau maišų išbandydami vis naujas rūšis - žieminę, vasarinę, citrininę, rožinę kreivabudę, o manyje nedrąsiai budo troškimas tokią idėją įgyvendinti Lietuvoje…
Įsiamžinau su pirmomis savo užaugintomis Citrininėmis kreivabudėmis.
Tuo metu stebėjau Akvilės asmeninę kelionę, auginant grybus ir dalinantis savo patirtimi Mushi Mushi Instagram paskyroje. 2022 m. pavasarį Akvilė nusprendė aplankyti mane ir susipažinti su grybų auginimu, naudojant kavos tirščius, na o tada ir sulaukiau Akvilės pasiūlymo leistis į grybų auginimo nuotykį kartu. Atrodo mano slaptas troškimas po truputį virto realybe, bet viskas skambėjo taip surrealiai, jog man prireikė laiko, kol susivokiau, kad tai iš tiesų vyksta. O kaip viskas vyko toliau tikriausiai jau žinote.
Keliavome su Akvile kavos atliekų ieškoti.
Jaučiuosi be galo dėkinga Akvilei už jos palaikymą ir paskatinimą, nes greičiausiai, jei ne ji, tas troškimas taip ir būtų likęs tik „neįgyvendinama“ svajone.